<body><script type="text/javascript"> function setAttributeOnload(object, attribute, val) { if(window.addEventListener) { window.addEventListener("load", function(){ object[attribute] = val; }, false); } else { window.attachEvent('onload', function(){ object[attribute] = val; }); } } </script> <iframe src="http://www.blogger.com/navbar.g?targetBlogID=1945372922589940372&amp;blogName=green+penguin&amp;publishMode=PUBLISH_MODE_BLOGSPOT&amp;navbarType=BLACK&amp;layoutType=CLASSIC&amp;homepageUrl=http%3A%2F%2Fnuo-stogo.blogspot.com%2F&amp;blogLocale=lt_LT&amp;searchRoot=http%3A%2F%2Fnuo-stogo.blogspot.com%2Fsearch" marginwidth="0" marginheight="0" scrolling="no" frameborder="0" height="30px" width="100%" id="navbar-iframe" title="Blogger Navigation and Search"></iframe> <div></div>

nuorodos

klausau

smagutis

"let me show you the world in my eyes"

archyvas

Junior painkiller 2009-07-04 |

Keisti dalykai dedasi - jau kelinta diena, kai atsibundu anksti ryte, t.y. 5-7h ir jaučiuosi visiškai pailsėjusi, bet po kelių valandų smingu ir išmiegu dar kelias valandas. Ką galiu pasakyti, smagu. Nors dar smagiau yra tai, kad vakar šeštą rytoj išlėkiau pabėgioti, kas man yra visai nebūdinga. Nesakau, kad aš to nemėgstu, bet pripažinkim, to aš nedariau jau keletą metų. Tad iš karto kyla mintis, kodėl aš taip pasielgiau (bent jau man kilo). Ogi todėl, kad paprastai užsimaniusi kažko panašaus aš vis patingiu ir nustumiu jį į šalį su mintimi "kitą kartą", o vakar pagalvojau, kad velniop eina tie "kiti kartai", kurių niekada nebūna, štai imsiu ir padarysiu! Muahaha, buvo labai gera, sutinku, nors pavargau gana greitai. O aš bėgau ir klausiau dm, aš bėgau ir sutikau dar tris bėgiojančias moteris ( : D ), neblogai. Be to, šiandien baigiau skaityti "keliautojo laiku žmona" ir galiu teigti, kad puiki ir velniškai įtraukianti knyga. Iš pradžių į ją žvelgiau gana skeptiškai, o ir neišvengiau painiojimosi tarp logikos: kaip jis gali iš ateities ateiti į praeitį ir atvirkščiai, bet paskui reikalai pasitaisė. Tik labai gaila, kad Sima iš to nekantrumo jau buvo daug apie ją papasakojus, tad daug ir žinojau. Žinot, kai skaitai ir žinai kas bus - sucks, nors pati nevengiu atsiversti bet kokią knygos vietą ir peržvelgti akimis, tačiau kai tau pasakoja, yra visai  kitaip ir tai kelis kartus labiau užknisa, nei tavo pačios knygos vartymas. Niekada man nepasakokit apie gerų knygų siužetus, net ir tuo atveju, jei pati prašau! 
xoxo, ir ikiukas, važiuojam su Egle dviračiais į Trakiškį. Šiandien dar turėtume grįžti. 


Pietų Kroatija 06.20-06.29 2009-06-30 |

Labas Labas Labas!!! 

Man iš tiesų gaila, kad prieš išvažiuodama į šiltuosius kraštus nespėjau su Jumis visais atsisveikinti ir/ar net leptelėti trumpą "iki". Visgi, džiaugiuosi grįžusi namo, pas savus žmones, pas lietuvius (!!) ir nekantraudama skubu jums viską pasakoti, kol dar niekas nesusipynė atmintyje. Šiais metais, kartu su Santa, beveik (ahaaa..) kiekvieną vakarą surašydavom galvoje išlikusių dienos įspūdžių nuotrupas. Juokinga tai ar ne, bet tobulėju ir šito laikiausi net penkias dienas, t.y. pusę kelionės. Žiūrėkit jūs man, gal iki kokios trečios dešimties savo gyvenime išmoksiu įamžinti ir visą kelionę, o ne tik jos dalį. Taip pat, iš karto pranešu, kad foto reportažas bus kiek vėliau, nes kaip tik rytoj einu į mokyklą apsikeisti su visais nuotraukomis, o kai jau turėsiu visas..tuomet ir parodysiu geriausias :)

2009-06-20 (Kelionė per Lenkiją ir Slovakiją)
Lenkija sucks; vėmalai (Lauryno); pardavėja, kuri nemokėjo nei angliškai, nei rusiškai, o už tualetą prašė 15 zlotų (skaičiuotuvo pagalba); vaikinas, kuris turi 18 metų ir alaus; purtomos kėdės; mergaitė, kuri mėto į mokytojas butelius ir už tai gauna liuks apartamentus; Tartų kalnai; labai dūminanti gamykla, kuri turi daaaaug kaminų; Zbitkis ir kamasutra; per trumpa antklodė; kampe voras Bilas; išvarvėjusi silkė; maišelių trūkumas; trivietis kambarys dvejoms; viršuj (antrame aukšte, po galais) miegantys vairuotojai; kėdė žudikišku žvilgsniu; sraunus upelis; prasmirdęs autobusas; dešra, lašiniai ir šokoladas Milka už 4 zlotus, plius du kinder kiaušiniai-siurprizai; Santos gyvenimo draugas Klausas; Inetos gyvenimo draugas - degradas; karbonadas; dm autobuse (SOTU cd); mokytoja ant kelio; oranžinė (apiplyšusi) patalynė.

2009-06-21 (Kelionė per Slovakiją, Vengriją, Kroatiją, plius sustojimas Budapešte)

Abra kadabra - no viagra!; 2x didelis dm plakatas su TOTU reklama Slovakijoje; autobusai smirda taip, kaip ir Lietuvoje; 18 atvirukų; vyras su dideliu paukščiu ir skirtingų spalvų pėdkelnėmis; pusnuogis vyras balkone; velniškai daug kukurūzų; "Choristai"; Zbitkio nuotaikų kaita (turbūt dėl kažko panašaus į pms); labai rožinis pensionas; pensionas Bibis; labai girti kroatai; fooling around - lazdavoti; gražūs (!!!) turistai; deformuotas pusryčių batonas; pliktelėjusių mergaičių intelektas; Zagrebo bokštas; trys pabėgę avinai; neveikianti degalinė Ina; vyrų gausa; paveikslas su žirgu; pasibaigęs Santos kremas; suvalgytas karbonadas (valio!!!).

2009-06-22 (Plitvicos nacionalinis parkas ir Makarskos rivjeros kurortas)
Mergaitė su degtukais, be be degtukų; visur Santos įsivaizduojamos ynybinės sienos; "dingę 4ever"; JŪRA!!!; karšti berniukai ir dar karštesnės mergaitės; iš kambario išvariusi bobikė; didis nosis; šiukšlių maišai; kriokliai ir kitos grožybės; mokytoja galutinai ir nenuginčijamai išsiaiškina, kuri yra Santa, o kuri Ineta; baisus kambarys; visada tik karštas vanduo (brrr); supuvę Naglio agurkai; naktinės muštynės; Vitalijus lipa per langą; Kalorija valgo šokoladuką ir meta kalorijas eidama iki tualeto; langai priešais mūsiškius; iškaba su paslėpta w raide žodyje View.

2009-06-23 (Splitas ir Triogiras)
Underwater dingęs 4vere; rytinis pasivaikščiojimas; apyrankė su žuvytėmis; į burną cigaretę įsikandęs pardavėjas; velniškai gražios tašes (kurių vėliau ieškojom 2 dienas); Kalorija šoka ir "o jūs matėt, kaip vakar greitai sutemo"; ledai su daug šokolado ir cukraus vata; tualeto paieškos ir pasiūlymas už 5 kunas; keliai nudaužyti į kvailus varpinės laiptus; du vyrukai besijuokiantys iš mūsų, tirpstančių lietuje; aptinkame gidą Mindaugą piešiantį!!; picutės už 10 kunų; laivai lyg ant slidžių; trys vaivorykštės; kalnai skęstantys debesyse; daug kartų minti tie patys keliai turgelyje ir mus jau atpažįstantys prekeiviai; jūrų ežiai Naglio rankose; karštos mergaitės prisiplaka prie mokytojų; keisti garsai už lango (morčius? vaikas?); kroatiški gezai.

2009-06-24 (Dubrovnikas)
Pagaliau ynybinės sienos; kiaušiukai klasiokai įmirkdo mano kojas su visais conversais į Adrijos jūrą; žaibuoja; Kalorija jaučiasi kaip Adamkienė; (į)degėm; šturmuojam suvenyrų parduotuves; pačios nusipirkusios vyno jaučiamės laisvos; ispanai pralaimi prieš jav 0:2; uždarytos suvenyrų parduotuvės Makarskoje ir bevaisė tašių paieška; išgeriam lauktuvių vyną; Santa sulaukia skambučio, o aš guliu ant palangės; du kartus apsipilam kava; kaka nuotaika dėl nežinia ko; klajonės po siauras Dubrovniko gatveles; pokalbis su Egle (2:22min= ~8lt); D su šiaudine skrybėle; Santa visus kremais teplioja; pagaliau karšta. Ties čia baigiasi mano užrašai.

2009-06-25 (Bosnija ir Hercogovina - Mostara, Medžugorje ir Kravice kriokliai)
Pasirodo, jog vienos dvyliktokės pasas pasibaigęs prieš bene metus (?); Mostaroje sutinkame gidą su labai tamsiomis akimis, kurio net nesiklausyti baisu; aplankome mečetę; ragaujame šlykštaus turkiško maisto; pamirštu pasiimti eurus; bene pusvalandį renkamės auskarus; grįžtant į autobusą mus užklumpa lietus; šuntam su ilgais džinsais; apšaudyti Mostaro pastatai; senasis vienaarkis tiltas ant kurio stovi keli jaunuoliai ir už 25 jevrus šokinėja nuo jo; dokumentinio filmo ištraukos apie miesto sugriovimą; Medžugorje - mergelės Marijos apsireiškimų vieta; iš Jėzaus kelio varvantis vanduo (stebuklas?); suvenyrai vien su šventaisiais; citrininiai ledai; baimė, kad rimta Marija neapsireikštų; nejaukumo pojūtis būnant tarp besimeldžiančių; net nebeypatingi Kravice kriokliai ir labai stačios nuokalnės einant link jų.

2009-06-26 (Išvyka su laivais po Adrijos jūrą) 
Stipri ir saldi kava; Kalorija žygiuoja; dainuojami "trys milijonai"; lietus; apleistas viešbutis su vis dar stovinčiomis lovomis ir antrame aukšte aptiktu kažkieno miegamu čiužiniu; žmonės, kurie spėliojo iš kur mes (variantai: Čekija ir Slovakija (?)); durniaus lošimas slepiantis nuo lietaus prie to pačio viešbučio; pagaliau maudynės ir daaaaug jūros ežių; šokiai laive pagal rimiškio dainas; gražus vaikis iš laivo; velniškai skani žuvis ir alkanos žuvėdros; mokytojai leidžia ir mums viešai gerti vyną; vėjas toks, kad visas kortas reikėjo prilaikyti. Vakare - diskotekos paieškos - nesėkmingos, net labai.

2009-06-27
Bene visai laisva diena. Mes maudomės, deginamės ir pagaliau džiaugiamės karšta diena. Baigiame pirkti visas lauktuvės ir apie aštuntą valandą einam vakarieniauti. Valgom nežinia ką, nors, kaip vėliau paaiškėjo, avieną su bulvėmis. Viskas buvo tikrai riebu. Prasideda šokiai pagal Mikutavičių, o mes su Santa išeinam namo krautis lagaminų. Beeinant mus išgąsdina žaibas, o mes išgąsdinam kažkokį vyriškį rakinantį savo mašiną. Daiktus kraunamės iki pirmos nakties ir su liūdesiu krentam paskutiniam miegui Makarskoje.

2009-06-28
Papusryčiavę paliekam Makarską, savo nefaina viešbutį net šešioms dienoms tapusiu mūsų namais ir keliaujam per Kroatiją, Slovėniją, Austriją ir Čekiją. Miegam tame pačiame viešbutyje kaip ir praeitais metais. Prieš miegą su Santa apturim daiktų mūšį, kurio metu pro langą vos neišskrenda mano džiovinti vaisiai. O lovos tai visai minkštos.

2009-06-29
Papusryčiavę taip sočiai, kaip dar nei karto nebuvo tekę, tęsiam kelionę per Čekiją ir fū Lenkiją. Visi nusikalę, visi pavargę miega autobuse. Žiūrim kažkokius filmus, tarp jų, ir Lūšnyno Milijonierių (o gal jį žiūrėjom ir praeitą dieną, nepamenu), kuris man labai patiko ir Pykšt Pokšt Tu Negyvas. Lietuvą pasiekiam kažkur devintą valandą, o po pirmos grįžtame jau ir į Panevėžį. Su visais atsisveikinam ir susitariam kada susitiksim, kas be ko, apsikeičiam kontaktais.

Viskas buvo maždaug šitaip ir apgailestauju, jei kai kas liko suprantama tik ten buvusiems žmonėms. Jeigu reikėtų daryti reziumė, galėčiau pasakyti, kad viskas buvo bene puiku. Kelionė su bendraamžiais turi kur kas daugiau privilegijų nei kelionė su tėvais. O jeigu kalbant apie tai, ką pamačiau..kai esi aplankęs garsiuosius Italijos miestus ar Paryžių, Kroatijos miestai savaime nublanksta, bet nedrįstu sakyti, kad jie man nepatiko, nes jie savaip įdomūs ir gražūs. Kroatijos gamta tikrai velniškai graži, tik štai vietiniai prekeiviai galėtų pasimokyti anglų kalbos, nes net ir matydami, kad tu užsienietis ir nei velnio nesupranti ką jie sako, mala toliau. 

The End
 

Nothing impossible 2009-06-13 |

Tiesą sakant, vargu ar darbo savaitės pabaiga galėjo būti dar blogesnė. Neskaitant to, kad fizikė pasakė "išvesiu aš jums iš trijų pažymių, bet dalinsiu iš keturių", o kūno kultūros mokytoja grasino dvejais dvejetais ir kai netyčia pataikiau jai į koją tinklinio kamuoliu pradėjo taip ant manęs rėkti ("tu gal nejauti ką darai? gal tvardykis? gal dar ir šautuvą čia atsineši, kad iššaudytum visus?"), kad nebežinojau kur dėtis ir, ko gero, susinervinusi leptelėjau tai, ko neturėjau ir dėl ko man dabar gali būti kiek gėda, bet juk aš tikrai, tikrai netyčia pataikiau ir dar atsiprašiau, o ji turbūt pamanė, kad aš čia jai jau antrą kartą pataikau ir, kad specialiai kerštauju. Iš kur man žinoti, bet buvo tai tikrai nemalonu, kai ji išpūtusi akis rėkė, nes paskui likusią pamoką aikčiojau, kai kamuolys prie jos prisiartindavo - kad tik manęs nebe apkaltintų. Tačiau, neskaitant šito, atsitiko dar šūdinesnis ir kraupesnis dalyka - galutinai ir visai oficialiai atšaukė depeche mode koncertą! Baisu suvokti, kad tie, daugiau nei pusę metų pragulėję stalčiuje bilietai, niekada nebus panaudoti pagal paskirtį; kad niekada neišgirsiu "good evening Vilnius"; kad niekada jų nesulauksiu tame sugriuvusiame stadione; kad niekada, niekada nesėdėsiu mašinoje, riedančioje link Vilniaus, link koncerto; kad niekada nestovėsiu toje beprotiškoje minioje. Šiandien aš jaučiuosi žlugusi, absoliučiai. Gal dėl to, o gal tiesiog seniai supratę, kaip tai man  svarbu, patys tėvai pasiūlė važiuoti kur nors kitur. Pavyzdžiui, į Vokietiją, juk ji visai nėra taip jau ir toli. Sėsim mes į mamos numylėtą mašinytę ir nuvažiuosim, ir nėra jau taip svarbu, kad tai atsieis kur kas daugiau kaštų. Tik viena bėda, aš nežinau, ar dar likę bilietų, nes šiaip, tai su vokiečių man nei bum bum, bet kaip nors išsiaiškinsim, o gal yra norinčių ir galinčių padėti? Tad, kad ir kaip ten bebūtų, atsiranda vis naujų vilčių, kurios eilinį kartą bloškusios mane į purviną balą, vėl iš jos pakelia. Tik man jau nebe svarbu, bus dar vienas kartas ar ne, užtektinai kritau, kad skaudėtų kur kas mažiau

Kaip Ineta su fizika draugauja 2009-06-09 |

Turbūt jau seniausiai niekam ne paslaptis, kad su fizika aš nesutariu ir, kad dar labiau tai užtvirtinčiau papasakosiu jums vakarykštį įvykį, kuris gerokai mane supykdė. Taigi, nueinu aš vakar į fizikos pamoką, tokia rami, tokia atsipalaidavusi, nieko nesikartojusi - juk turi atiduoti praeitos savaitės kontrolinius. To kontrolinio, kurį rašiau visiškai, visiškai savo jėgomis. Mokytoja pradeda diktuoti pažymius ir 15 - ajam numeriui sako, kad reikės su ja pasikalbėti, kaip ir dar keliems mokiniams, žinoma, taigi 15 - a tai aš! Nu nueinu, paaiškina ji man mano klaidas ir klausia, ar pati nuoširdžiai rašiau. Pamaniusi, kad galbūt įmanoma su ja sutarti žmoniškai, taip nuoširdžiai ir nemeluodama atsakiau, kad tikrai mokiausia ir netgi 2 valandas ir būtent tai supratau, o ji manęs klausia, ar anksčiau irgi tiek mokydavausi, sakau, kad ne (ot tai durna) ir ji tada man "o, tai greitai įsisavini, pažiūrėsim, ką tu čia moki", ji juokiasi! Suprask, tu durna ir fizikos taip greitai neišmoksi. Maža to, kad ji padavė man sunkesnę grupę, viską liepė aiškinti žodžiu: ką po ko daryčiau, kas kaip ir kodėl. Kadangi atėjo Ineta į pamoką visai atsipūtusi, tai taip "viską" ir atsakė "nesipainiodama". Fizikė išvadą padarė tokią, kad nieko aš nemoku ir vietoje kontrolinio metu sunkiai uždirbto 5 - eto (nors garantuoju, kad kitoje mokykloje ir pas kitą mokytoją būtų kur kas daugiau) ji ištaisė jį į 4 - ertą. Pagal vakarykščius pasikeitimus, iš fizikos man išeina 3,5! Dabar esminis klausimas: kuo susijęs mano pažymys, gautas rašant kontrolinį ir atsakinėjant pas ją po savaitės? Atsakymas paprastas: pas TĄ mokytoją negalioja jokios taisyklės išskyrus jos pačios. O blogiausia yra tai, kad ne vien man, ne vien mūsų klasei ji šitaip nepatinka, bet su ja problemų turi jau karta iš kartos. Kiek auklėtojai su ja kalbėjo, kiek prašymų buvo parašyta, o pasikeitimų jokių! Maža to, vakar ji pasakė, kad pusmečius ves tik iš keturių pažymių. Pusė klasės ir tuo pačiu, aš, turim tik tris. Mano trečiasis ir tai gautas šiandien už mažus pažymius (8,8,8,9,10) - 9 (kuris pakėlė vidurkį iki 5,3), bet iš kur gauti dar vieną? Ogi teks eiti atsakinėti pas ją ir kažkokiu būdu išpešti 4, nes kitu atveju, ji įrašys vietoje ketvirto pažymio kuolą. Bet nagi, kuo mes kalti, kad ji anksčiau to nepasakė ir, kad per pusmetį rašėm tik du kontrolinius? Teisingai, vaikai, jūsų bėdos. O pamatytumėt kaip ji tuos kontrolinius taiso..kai tik atiduos mano taisymą, pažadu, įdėsiu čia nuotrauką ("SAPNAI!!!; "GAL LAIKAS IŠMOKTI TVARKOS???") su visais gražiais jos pabraukymais. 
Dabar smagiausia dalis "kas būtų, jeigu būtų"
3+4+9+1=17; 17:4=4,25
3+4+9+2=18; 18:4=4,5
3+4+9+3=19; 19:4=4,75
3+4+9+4=20; 20:4=5
3+4+9+5=21; 21:4=5,25 
3+4+9+6=22; 22:4=5.5
3+4+9+7=23; 23:4=5,75
3+4+9+8=24; 24:4=6
3+4+9+9=25; 25:4=6,25
3+4+9+10=26; 26:4=6,5
Žinoma, tie paskutiniai variantai tai visai nerealūs

Kaip gera kartais prisiminti 2009-06-07 |

Nežinau kas vyksta, bet pastarosiomis dienomis vis užplūsta tokie mieli, tokie geri, tokie sentimentalūs prisiminimai, kurie šildo ir verčia šypsotis, kurie verčia gerai jaustis. Atsimenu kaip smagiai ir gausiai bendraudavau su Paule, kaip mes svaigdavom kartu; atsimenu kaip diena iš dienos žiūrėdavau dirty dancing: havana nights; kaip eidavom su Ineta į paštą, kaip ieškodavom atvirukų; kaip lėkdavau prie pašto dėžutės ir su džiaugsmu laukdavau pirmųjų iš postcrossingo; kaip kartu su Egle leisdavom dienas Trakiškyje; kaip sėdėdavau ant palangės ir skaitydavau; kaip su pusbroliu, pussesere, tėčiu, Justu, Egle ir seneliu žaisdavom krepšinį; kaip žaisdavom futbolą; kaip su Egle Trakišky šlavėm didelę stovėjimo aikštelę, kaip ravėdavom, o pavargusios, sušilusios šokdavom į šaltą baseiną, kaip lakstydavom po pievą norėdamos sušilti; kaip senoje senelio mašinoje vežėmės namo Norą - pirmąjį mano šunį; kaip žaisdavom kieme kvadratą, o kaimynai pykdavo, kad keliam dulkes; kaip žaisdavom slėpynių; kaip žaisdavome medyje, o tas medis būdavo mūsų tvirtovė, mūsų stebėjimų štabas; kaip sėdėdavom su Egle ant suoliuko ir perskaitydavom į dieną po knygą iliustruotą didžiosios klasikos; kaip miegojau balkone, hamake; kaip miegodama palapinėje su prožektoriumi skaičiau pepę ilgakojinę; kaip gavau netikėtą Monikos laišką; kaip kadaise Paulė buvo Bananėlis; kaip gyvendavau rw; kaip laiką leisdavau tuomet aktyviame skaitytojų forume; kaip raižydavau gatves su senuoju red star dviračiu ir senąją įsivaizduojama savo gauja; kaip darželyje šokinėdavom per visad tuščią baseinėlį; kaip žaisdavom slėpynių su tuku tuku.. ir dar visko daug daug
Sako, kad reikia gyventi dabartimi; sako, kad reikia nesigręžioti į praeitį, bet kurių velnių? O pastaruoju metu taip pasinėriau į dabartį, kad vis rečiau prisimenu, kad šitaip gera būdavo anksčiau. Aš nesakau, kad dabar yra blogai, nes dabar dažnai būna labai gerai, bet kai ko tikrai pasiilgstu ir visai, visai neketinu to paleisti iš rankų

Gilūs atokvėpiai 2009-06-05 |

Kaip stebėtinai seniai aš čia rašiau!! O ir tiek visko įvyko, kad aš nežinau, nuo ko pradėti pasakoti ir turbūt, visai netyčia, viską sutrumpinsiu bei nublukinsiu. Ir Edgarai, atsiprašau asmeniškai, kad paburbėjusi, jog dar tądien eisiu pasakoti, kaip gyvenu, to nepadariau.
1) gegužės 27 išgyvenau taip, kaip ir spėjau, o viską paaštrino pamestas dm ženkliukas, mano mėgstamiausias. Nors pati kalta, nešiojau prisisegusi ant kuprinės, bet juk koks malonumas savo mėgstamą daiktą numesti namuose ir leisti jam dulkėti? Ogi jokio jokio, tad štai ką man kainavo troškimas visada turėti jį šalia. Ir vietoje koncerto, 21h keliavau su Sima į filmą. Kai turėjau dėl nuovargio nebejausti kojų aš tiesiog sėdėjau ir spitrijau į ekraną, ot tai.
2) gegužės 28 dieną apturėjau bene vieną iš svarbiausių (bent jau iki šiol) savo gyvenime įvykių, tai gyniausi dailės baigiamąjį. Viskas būtų buvę tikrai puiku, jei būčiau gavusi 10, o bet taip neatsitiko ir gavau 9, dėl ko tragiškai isterikavau dvi dienas. Nors dabar esu visiškai su tuo susitaikiusi, širdyje šiokia tokia nuoskauda liko, nes patikėkit, nėra labai malonu, kai neįvertintos lieka visos tavo pastangos, kai tu įdedi į paprasto popieriau lapą tiek savęs, tiek laiko ir atėję šeši žmonės, nusprendžia, kad jis nėra vertas aukščiausio įvertinimo. Žinau žinau, 9 - labai gerai, bet esu apimta paaugliško perfekcionizmo ir spaudžiu iš savęs kuo daugiau, bent jau tose sferose, kurios man pačiai svarbios ir įdomios, tad tas gynimas gerokai nusmukdė mane savo pačios akyse. Po kurio laiko nusprendžiau, kad turiu dvi galimybes: arba kankinti save mintimis, kuriomis vienu ar kitu atžvilgiu nieko nepakeisiu, mesti dailę, mesti tai, kas spyrė užpakalin arba tobulėti dar tris metus ir septintoje klasėje pačiai spirti jiems į užpakalius ir įrodyti sau, kad sugebu. Ir spėkit, kurį pasirinksiu.
3) birželio 2 dieną rašiau bene didžiausią man žinomą gimnazijų išmyslą - vidinį egzaminą. Nors tiesą sakant, nežinau, kokia padėtis yra kitose gimnazijose neskaitant vienos, tad galit drąsiai su ja supažindinti. Žodžiu, pirmasis mano pasirinktas egzaminas buvo matematikos (o dar galėjau rinktis iš anglų). Tiesą sakant, labai gailėjausi, kad ėmiau matematiką, nes šiais metais akivaizdžiai supratau, kad tikslieji mokslai - tai visai ne man (tik gaila, kad nežinau, kas yra būtent man), tad ėmiau vieną blogybę iš dviejų (anglų gramatika nėra mano stiprioji vieta) ir ką gi. Iš vakaro peržiūrėjau viską, išsiaiškinau ko nesupratau su mama, sėdau, parašiau ir gavau 7. Žinau, kad tai nėra super-mega pasiekimas, bet tai kai aš visada iš kontrolinių gaunu 4-7, tai man visai, visai neblogai, nes rašėm tai iš šių metų ir dabar galiu visai drąsiai ir be užuolankų skelbti, kad atsižvelgiant į gimnazijos kriterijus, turiu stiprų septynetą, o apie praeitų metų apvalų dešimtuką galiu net nebe prisiminti, nes jis nedaug ir vertas: 10=7, kas galėjo pamanyti
4) ir galiausiai, birželio 4 išsilaikiau antrą ir paskutinį vidinį egzaminą - geografiją. Kadangi esu nepataisoma visko nukelinėtoja, geografija nebuvo išimtis ir ją mokiausi paskutinę dieną, kas visai nebuvo protinga. Visų pirma todėl, kad medžiagą mokymuisi rinkausi ~5h ir tiesiogiai mokytis pradėjau tik apie 6 valandą vakaro, o turėjau septynis A4 formato lapus ir, jei neklystu, 5 žemėlapius . Mokiausi, mokiausi tikrai sąžiningai, bet paskui nuo to sąžiningo mokymosi galvelė susisuko ir kartu su Egle vakare labai gerai pasilinksminom (deja, mano lovai teko paragauti Eglės kakavos), pasijuokėm ir padainavom, o kritau į miegus neišmokusi bene visų žemėlapių. Į egzaminą vos nepavėlavau ir buvau palaikyta kažkokia trečioke Aušra Leonavičiūte. Sėdau, parašiau kiek žinojau, o tada paesamesinau Simai ir Lingailei, šiek tiek nusirašiau nuo klasioko, sėdėjusio prieš mane, šiek tiek paklausinėjau trečiokę, sėdėjusią su manimi ir gavau..9! Ir man visiškai nusispjauti, kad ne viską pati padariau, nes reikia mokėti suktis iš padėties, jei jau nespėjau visko išmokti.
Štai kaip aš gyvenau pastarąsias dvi savaites. Žinau, kad nupasakojau per blankiai, per kasdieniškai, gana pilkai ir dėl to atsiprašau, bet tik stengiausi visa tai įamžinti. Gal net labiau sau, kad turėčiau kada paskaityti, ką pati vienu ar kitu momentu išgyvenau. O Jums, Jums pažadu, kad kitą kartą pasistengsiu kur kas labiau. :)

Laukiau šešis, tai palauksiu ir dar kelis 2009-05-24 |

To, kas įvyko, nesapnavau net baisiausiuose savo košmaruose ir atrodo, praėjus tik keturioms dienoms, galiu apie tai kalbėti be ašarų akyse. Nuoširdžiai tikiuosi, kad nesate patyrę savo didžiausių svajonių sudužimo, bet jeigu, deja, esat, tai tuomet puikiai įsivaizduojat kaip jaučiuosi aš.
Galiu garantuoti, kad niekada nepamiršiu to vakaro, kai nubudau po popietinio miego ir perskaičiau tas dvi žinutes. Perskaičiau, o širdis į kulnus nusirito. "Atšaukė!", - skambėjo tvinksinčioje galvoje. Oficialiai atšaukė Depeche Mode koncertą Vilniuje. Sėdėjau lovoje ir virškinau naujieną, o pirštai mechaniškai spandė telefono mygtukus - norėjau pati įsitikinti. O kažkodėl man to nepakako, nežinau kodėl, bet nulėkiau prie kompiuterio. Justas, pamatęs mano akyse ašaras, jokių pretenzijų dėl atimtojo nereiškė, o tėvai puolė klausinėti, kas vyksta. Pamačiau naujieną dar kartą, o ašaros vis riedėjo ir riedėjo, atrodė, lyg būtų sugedęs ašarų "čiaupas". Tą akimirką taip norėjau, kad kas nors mane stipriai apkabintų, nagi taip stipriai, norėjau turėti žmogų, kurį apsikabinusi galėčiau verkti ir kūkčioti, kiek tik reikia. Bet Eglė neatrašė, Sima toli, Deivyda dar dar toliau, visi jie toli arba nepasiekiami! Todėl labai apsidžiaugiau Deivydos skambučiu, die, kaip tuo metu buvo gera ją išgirsti, o vėliau su alyvos šakele atėjo Eglė ir kartu išėjom pasivaikščioti. Mirk gyvenk reikėjo prasiblaškyti. Ir tiesą sakant, tai galiausiai visai pavyko, nors kai likau viena, buvo labai tragiškai liūdna. Tą vakarą namų darbų nebedariau, kaip ir nebe klausiau jų pačių, nes nuo verkimo galvą taip skaudėjo, kad jos ir palenkti negalėjau. Atsimenu, kaip užmigau su ašaromis akyse ir tą naktį sapnavau košmarą. Bėgant minutėms, valandoms ir dienos, verkiau vis mažiau, vis mažiau pergyvenau ir vis labiau pradėjau laukti rugsėjo.
Po tos dienos, to vakaro, tik dar kartą įsitikinau kokių puikių, rūpestingų draugų (ir net beveik nepažįstamų žmonių, kas mane visai nustebino) turiu, kaip jie padeda laikytis ant kojų ir visad paskolina petį, kad galėtum atsiremti. Žinot, galbūt kažkam nesuvokiama, kaip galima verkti dėl to, kad kažkokia grupė atšaukė savo koncertą, bet ką galit žinoti, kai JŪSŲ svajonė duš į šipulius. Nors žinoma, negalima sakyti, kad maniškė sudužo, nes koncertą atkėlė į rugsėjo mėnesį, bet aš tuos šešis mėnesius taip laukiau tosios 27 dienos, kad dabar kiekvienas pamatytas skaičius 27 su adatyte baksnoja į širdį ir tu tik dar kartą suvoki, kad ta diena bus visai tokia pati, kaip daugelis kitų, o ne tokia, kokios tu laukei ir tikėjaisi tik daugiau nei pusmetį. Tu neišgirsi Dave, neišgirsi Martino, nepajausi tos didelės masės jėgos, nepajausi žmonių būvimo šalia, nepajausi to džiaugsmo, nieko nepamatysi, neturėsi dėl ko nekantrauti, dėl ko jaudintis, šypsotis.. Dabar telieka tikėtis, kad Dave kuo skubiausiai pasitaisys, nes būtent dėl jo sveikatos man neramu labiausiai, o dėl koncerto atšaukimo aš visai nepykstu, nei ant gydytojų, nei ant pačio Dave (kas būtų absurdiška), nei ant grupės (kas irgi būtų absurdiška), o dabar jau ir visai susitaikiau, kad teks dar truputį palaukti. Jeigu laukiau šešis mėnesius, tai palauksiu ir dar kelis, nes aš tikiu, kad jie never let us down, tikiu, kad jie atvažiuos ir galiausiai, aš juos pamatysiu.
O tą 27 dieną norėčiau praleisti kaip nors ypatingai. Kaip nors, su kuo nors. Kur nors, kur būtų gera, ramu ir šilta. Kur nors klausant to, ką ir turėjai tą dieną išgirsti gyvai. Bet va imk ir svajok, nes niekas pas tave savaitės vidury nevažiuos.

gerasis pasiuntinių paštas 2009-05-16 |

Labas rytas!!

Koks puikus puikutėlis ankstyvas rytas. Ir puikus jis ne tik dėl to, kad yra ankstyvas, o todėl, kad vos aštuntą rytą suskambėjus durų skambučiui, šokau iš ramios miego būsenos, nes kažkodėl, labai labai kažkodėl, taip ir supratau, kad čia bus tai, ko aš šitaip noriu. O dar po to, kai išgirdau vyriškio balsą kviečiantį mano tėtį - viskas tapo aišku - pas mane galiausiai atkeliavo SET BOX'as!!! Nors tas dėdė visai nebuvo malonus, mat kai pasirodžiau išsišiepusi tarpduryje ir įsispoksojau į dėžę, pastatytą ant laiptų, jis visai nemaloniai paklausė ar čia aš mamos vyras, bet koks skirtumas, vis tiek esu fu*king jam dėkinga, kad atvežė tai, kas suteikia man tokią gausą džiaugsmo. Ir dabar pas mane sukasi CD su Demos, bet nebe suprantu, ten visur Marinas dainuoja ar tik taip atrodo (?). Vos tik mama davė į rankas dėžę, pradėjau šokinėti ir nulėkusi į kambarį - išpakuoti. O pakuojant, tai pasiekiau euforijos viršūnę (bent jau taip dabar atrodo). Ta dėžė dėžutė visai nėra maža (tėtis net nusistebėjo, kad tokie didelė), ten yra nei daug nei mažai - dvi knygos. Pirmoji su dainų tekstais ir nuotraukomis, o antroji su nuotraukomis kaip jie kūrė SOTU. Yra lankstinukas su vaizdais iš studijų, kuriame pavaizduota ir trylika gitarų; taip pat yra lankstinukas su pavardėmis, kas visai tai kūrė. Yra du nuostabūs ženkliukai (žiauriai žiauriai), penki fuc*king amazing atvirukai (kurių niekada niekam nesiųsiu), plakatas toks su SOTU simboliką, kuriam jau beveik radau vietos kambaryje. Galiausiai, yra trys CD: jau minėtasis su Demos, Sounds of the universe, Bonus tack'ais ir remixes. Plius dar vienas DVD su video ir šiaip, šūstrais filmais. O be viso to, ta dėžė labai, labai graži. Tokia didelė, tokia stilinga, tokia maloni, kad jau rado sau vietą kambaryje ant lentynos. Tokią vietą, kad jeigu labai labai smalsūs praeiviai žiūrės į mano kambarį, ją pamatys, bet žinot kas smagiausia, o gi tai, kad iš to, kiek turiu visa ko su dm, jau galėčiau ir foto reportažą daryti (+video). Hohohoh.

(fainiausia yra tai, kad pradėjau šį įrašą dar ryte, vėliau buvau išvežta į kaimą ir tik pažiūrėjusi euroviziją prisėdau tam, kad jį baigčiau)

DM ir ne visai depeche mode 2009-05-11 |

Iš tiesų, tai kai rašiau praeitą įrašą, norėjau papasakoti apie tai, kaip dabar reikalai su daile einasi. Jau galutinai žinau, kad darbų peržiūra bus gegužės 19d., o baigiamojo gynimas 28d. (nors kokius tris kartus sakė, kad 29).
Šiuo metu, kai iki peržiūros liko savaitė, neturiu dviejų su puse darbo, bet žinot, visai dėl to padų neniežti, nes palyginus su praeitais metais, tai viskas labai normoje, juk trys darbai savaitei, tai ne kokie šeši. O neturiu: 1) veido dalių, na ten tik pasipraktikavimui davė kelis lapus nukopijuoti (galima laisvai padaryti per 1 darbo dieną - 1/2 savaitgalio dienos); 2) tapybos pagal Klimtą, bet iš esmės, tai trečiadienį dar per pamoką turėčiau baigti, nes jau maždaug pusę padariau; 3) tapybos portreto, su kuriuo gali kilti šiokių tokių nesklandumų, nes niekada gyvenime nebandžiau tapyti žmonių, o be to, dar eskizo neturiu, bet štai užsibrėžiau, kad per šią savaitę pasidarau jį, o tuomet šeštadienį viską nutapau, pirmadienį nunešu parodyti mokytojai ir ką nors pataisyti, jei reikės. Štai tik tiek ir žinoma, plius baigiamasis, kurio liko visai nedaug, o laiko, tai visai nemažai, todėl dėl jo bene visai nesijaudinu, nu nes šiandien buvau ir piešiau tris valandas, taip dar rytoj nueisiu, ketvirtadienį ir bus viskas, o jeigu kas, tai dar kita savaitė. Taip sakant, galite pradėti laiškus siųsti dailės mokyklos adresų, nes aš kraustausi gyventi ten!
Bet štai ramybės man neduoda vienas vienintelis dalykas. Kaip galima buvo netyčia pastebėti, gynimas vyks 28d., o dar, ko gero, jau ne vienas ne kartą čia yra skaitęs (o net ir be šio blogo yra nemažai reklamos), DM koncertas - 27d. Tad dabar galvosūkis: KAIP, PO GALAIS, KITĄ DIENĄ, PO KONCERTO, AŠ PRAKALBĖSIU PRIEŠ AUDITORIJĄ IR KOMISIJĄ??? Ta prasme, juk aš būsiu visiškai prarėkusi balsą, o kitą dieną reikės apsiginti dailės mokyklos baigiamąjį ir dabar labai, labai laukiu pasiūlymų, kaip galima būtų tai lengvai ištaisyti, na žinot, gal kokių priemonių balsui atgaivinti, nes net neketinu per koncertą jo tausoti, mat per ilgai laukiau tos akimirkos, kai galėsiu jį prarėkti (pradainuoti). Būčiau visai dėkinga, jei padėtumėt išspręsti šį galvosūkį :D

Ir visai netyčia išplaukė 2009-05-07 |

Dabar, kai perskaičiau Edgaro blogą, mane turbūt užpuls bene paranojiškos mintys, kad tik nebūčiau iš tų, kurie rašo niekam neįdomias pievas, nes pripažinkim, kiekvienas rašantysis (bent jau internete, tai tikrai) nori turėti skaitytojų kaip ir kiekvienas žmogus nori būti kažkam įdomus, tad šiuo klausimu išimtimi savęs tikrai nelaikau, nes jeigu turiu skaitytojų (ką puikiausiai gali parodyti prenumeratorių skaičius) žinau, kad visgi, kažkam tai įdomu. Nors kaip supratau, kolega (tai tokią įtaką daro kai kurie blogeriai, xoxo) Edgaras reader'yje kaupia ir ne tik jam įdomius blogus, tad tuomet nieko nelaukdama ir pasmalsausiu, kokius laikot jūs? Jeigu kalbant apie mane (tiksliau, mano readerį), tai jame yra prisiglaudę 37 blogai, kurių į vieną kategoriją niekaip neįtrauktum. Ir to nepadarytum vien dėl to, kad vieni yra tiesiog asmeniniai (skirti, kad ir dviems žmonėms), kiti yra apie informacines technologijas, gyvenimą, muziką ar meną. Prisipažinsiu, ne visada viską perskaitau, bet dažniausiai akimis tai tikrai peržvelgiu ir net jei turėčiau saldžiai tuomet miegoti, perskaitau žodį po žodžio, mat stengiuosi prie skaitomų laikyti tik tuos, kurie iš tiesų mane domina aktualiomis temomis, priverčia nusišypsoti ar yra kažkuo savotiški, taip sakant, savu stiliumi (ko gero, kriterijai nėra labai išradingi), todėl skaityti juos - vienas malonumas. Ai, ir būk žmogus, jeigu jau rašai blogą ir turi ką papasakoti (juk Tu rašai blogą, tai vadinasi, turi!) tai ir rašyk tai, o ne laikyk jį pūvantį šešis mėnesius, kaip priežastį nurodęs, kad nėra apie ką rašyti arba kiekvieną dieną sausai nepasakok savo tikslios dienotvarkės su visų pusryčių/pietų/vakarienės meniu (nors nesiginčysiu, galbūt ir tai kam nors įdomu), nes jeigu jau taip, tai nekoks iš tavęs blogeris ir galbūt verta pagalvoti apie to dalyko raukimą (juk kam kaupti internete dar didesnius šiukšlių lobynus, taip?). Žodžiu, atėjau čia su mintimis visai ne apie tai, o žiū, kas gavosi (ale vos ne agitacijos, bet ir tos, tik iš mano pusės), bet šiaip, tai labai laukiu jūsų nuomonių šia tema.
O apie tai, ką norėjau papasakoti, turbūt kitą dieną. to be continue...

"Ačiū už dėmesį, ačiū, kad skaitot"

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas